Leonardo da Vinci, vienas žymiausių Renesanso mąstytojų, šią gilią mintį išreiškė iš savo asmeninės patirties, kuri buvo nuolatinio mokymo ir tyrinėjimo istorija. Florentietis meistras niekada nebaigia savo studijų, nors buvo pasiekęs nepaprastą meistriškumą dailėje, moksle, inžinerijoje ir anatomijoje, nes jo smalsa buvo neišsemiama ir visada jis siekė gilesnio supratimo. Jo paskaitytų dokumentų, kuriuose yra tūkstančiai puslapių piešinių ir pastabų, saugomos skirtingose pasaulio bibliotekose, liudija jo nepaprastą atsidavimą žinojimui ir nepatingumą mokytis naujo iki paskutinės gyvenimo dienos. Išdidžias proporcijas ir tobulumą siekiantis menininkas savo kuriant darbams skirdavo nesumetamą laiko kiekį, o kartais jų nuo baigiamųjų darbų sutrukdydavo nauja žinomos srities, kurią norėdavo tyrinėti. Būtent ši jo nuomonė apie mokslą ir žinojimą tapo vienu iš Renesanso filosofijos pagrindų, kuris paskatino priimti, jog tiesa yra begalinė ir visada yra ką naujo atrasti arba suprasti.