Pasaulinio garso fantastikos tėvu tituluojamas J. R. R. Tolkienas šiais žodžiais gynė vadinamąją „pabėgimo literatūrą“, kurią kritikai dažnai laikė vaikiška ar nerimta. Būdamas Oksfordo universiteto profesorius ir senųjų kalbų specialistas, jis tikėjo, kad vaizduotė yra ne bėgimas nuo realybės problemų, o būdas geriau suprasti tikrąsias vertybes ir išsaugoti dvasios nepriklausomybę. Įdomu tai, kad kurdamas savo garsiuosius Viduržemio pasaulio mitus, autorius pirmiausia sugalvojo dirbtines kalbas, pavyzdžiui, elfų, ir tik vėliau parašė knygas „Hobitą“ bei „Žiedų valdovą“, kad tos kalbos turėtų kur „gyventi“. Ši filosofija įkvėpė ištisas skaitytojų kartas atrasti kūrybos laisvę ir pamatyti pasaulį per stebuklo prizmę.