Simone Weil, prancūzų filosofė ir mistikė, XX amžiaus pirmoje pusėje skyrė gyvenimą ne tik intelektualiam darbui, bet ir socialiniam teisingumui, todėl jos mintys apie dėmesį neatsiejamai sietinos su jos giliu noru suprasti žmogaus vietą kosmose. Filosofė tikėjo, kad sąmoninga atmintis ir nuolatinis dėmesys gali transformuoti žmogaus sielą, suteikdami jai ryšį su aukštesniais realybės sluoksniais, kurie paprastai lieka nepastebėti skubiausiems ir nesukaupusiems asmenims. Paradoksaliai, nors Weil buvo viena iš išmintingiausių savo kartos mąstytojų, ji atmetė akademinę karjerą ir pasirinkusi dirbti fabrikose, norėdama iš arti pažinti darbininkų dalią ir jų dvasinę būklę. Ši jos gyvenimo nuorama liudija, kad dėmesys jos filosofijoje nebuvo abstraktus samprotavimas, o konkretus praktinis pasiryžimas matyti ir suprasti tikrąją žmogaus realybę per empatijos ir sąmoningumo prizmę.