Nelson Mandela, išgyvenęs 27 metus kalėjime, galėjo būti niršus žmogus, tačiau pasirinko užgožti pyktį ir gydyti žaizdas atlaidumo keliu. Šią filosofiją jis ne tik skelbė, bet ir praktiškai gyvendavo, atleisdamas tiems, kurie jam darė žalą apartheido laikais. Mandela tikėjo, kad tik per atlaidumą galima pasiekti tikrą taiką, todėl, būdamas Pietų Afrikos prezidentu, įkūrė Tiesos ir susitaikymo komisiją, kurioje aukų ir veikėjų konfrontacija vedė ne į kerštą, bet į gydomąjį dialogą. Mandela, rašydamas savo memuarinę knygą „Ilgas kelias į laisvę“, nuodugniai analizavo, kaip asmeninė kaita ir visuomenės transformacija yra neatskiriami procesai. Jis suprato, kad grandinių sulaužymas yra greitas fizinis veiksmas, o savo buvusių priešų atleidimas ir jų integravimas į naują visuomenę reikalavo nepaprastos sąmonės bei dvasinio stiprumo. Todėl Mandela laikė atlaidumą ne silpnybės ženklu, bet didžiausia pasipriešinimo forma.