Gabriel García Márquez, kolumbų rašytojas, kurio „Šimtas metų vienišumo" tapo vienu iš svarbiausių XX amžiaus romanu, nuolat grįždavo temomis apie laiką ir atmintį savo kūryboje. Jis tikėjo, kad gyvenimo prasmė slypi ne faktiniuose įvykiuose, o emociniuose ryšiuose, kuriuos žmonės kuria vienas su kitu, ir tai puikiai atspindi jo maginio realizmo stiliaus esmė. Rašytojo pasaulis, kuriame realybė ir fantazija susipina į vieningą audinį, buvo tiesiogiai inspiruotas jo šeima, ypač močiute Tranquilina Iguarán Cotes, kuri skaitė jam grožines istorijas ir legendas vaikystėje. Būtent iš jos jis išmoko, kad žmogaus gimtoji vieta ir joje išgyventos emocijos gali būti svarbesnės nei laiko tėkmė. Márquezas išgyveno Kolumbijos politinę nestabilumą, pilietinius konfliktus ir asmeninę liūdesį, o viskas tai pavertė gynyba į literatūrą, kurioje meilė ir atmintis tampa vieninteliu būdu išsaugoti žmogaus dvasią nuo sunykimo. Jo požiūris atspindi gilų supratimą, kad tik mūsų mylimi žmonės ir jų sukelti jausmai daro mus neperimamais laikui.