Józef Peszka (Juozapas Peška) gimė 1767 metais Krokuvoje. Pirmuosius piešimo pagrindus jis įgijo gimtajame mieste, o 1786 metais išvyko į Varšuvą, kur tapo dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus mokiniu. Studijuodamas pas Smuglevičių, Peszka perėmė klasicizmo principus: kompozicijos pusiausvyrą, piešinio tikslumą bei akademizmą. Gyvendamas Varšuvoje, jaunasis menininkas įsitraukė į Ketverių metų seimo laikotarpio įvykius. Jis nutapė žinomų to meto visuomenės ir politikos veikėjų, tokių kaip Hugo Kołłątaj ar Stanisław Małachowski, portretus, kurie pelnė jam pripažinimą valstybės elito sluoksniuose.
Žlugus Abiejų Tautų Respublikai, Peszka pradėjo kelionių etapą per buvusios valstybės žemes. 1793 metais jis atvyko į Vilnių, o vėlesniais metais dirbo Gardine, Nesvyžiuje, Vitebske, Mogiliave, taip pat Maskvoje bei Sankt Peterburge. Šiuo laikotarpiu dailininkas vykdė gausius didiko Mykolo Hieronimo Radvilos bei kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų užsakymus. Peszka tapė portretus, istorinės tematikos paveikslus bei akvarelinius peizažus. Keliaudamas po Lietuvos ir Baltarusijos vietoves, jis fiksavo dvarų sodybas, kūrė architektūrinius vaizdus ir piešė vietos kraštovaizdžius sepija bei akvarele.
1813 metais Peszka grįžo į Krokuvą ir pradėjo naują savo veiklos etapą. Nuo 1818 metų jis dirbo profesoriumi Krokuvos vaizduojamojo meno mokykloje, kuri tuo metu veikė prie Jogailos universiteto. 1830 metais jis buvo paskirtas šios mokyklos direktoriumi. Pedagoginio darbo metais Peszka mokė studentus akademinio piešimo bei klasikinės kompozicijos taisyklių, darydamas įtaką XIX amžiaus pirmosios pusės regiono tapybos raidai. Dailininkas Krokuvoje išgyveno iki savo mirties 1831 metais.
Šiandienos žiūrovui Józef Peszka kūryba įdomi dėl dokumentinės vertės ir vaizduojamojo tikslumo. Jo portretuose užfiksuoti XVIII amžiaus pabaigos ir XIX amžiaus pradžios Abiejų Tautų Respublikos politikos, kultūros bei aristokratijos atstovai su kruopščiai pavaizduotomis aprangos, ordinų bei interjero detalėmis. Be to, Peszka akvarelės bei grafikos darbai išsaugojo neišlikusių ar laiko tėkmėje pakitusių Vilniaus, Nesvyžiaus ir kitų LDK miestų bei dvarų architektūros vaizdus. Šie kūriniai leidžia šiuolaikiniam stebėtojui pamatyti to meto kasdienybės fragmentus, pastatų struktūras ir kraštovaizdį ne per romantizuotą viziją, o per tikslų klasicistinį žvilgsnį.
