Vokiečių rašytojui Hermanui Hesėi buvo būdinga giloka filosofinė refleksija apie žmonių gerovę ir dvasinį augimą, kas ryškiai pasireiškė visuose jo kūriniuose. Jis tikėjo, kad literatūra turėtų kelti žmonių sąmonę ir skatinti juos ieškoti gyvenimo prasmės, o šia citata jis išreiškė pagrindinę savo humanistinę vertybę. Hesės gyvenimas nebuvo lengvas – jis patyrė psichologinius krizius, vedybų skilimus ir nuolatinę visuomenės nepritarimą dėl jo pacifistinių pažiūrų, tačiau būtent per šios žaloje susiformavo jo giloks supratimas apie žmogaus vidinio pasaulio svarbą. Nepaprastai nuomaž, kiek radikalus buvo Hesės požiūris dvidešimtajame amžiuje, kai Vakarų kultūra siekė siekė pelningumo ir efektyvumo – jis drąsiai tvirtino, kad laimė ir linksmas žmogaus būklė turėtų būti prioritetas. Šią ideją jis toliau plėtojo savo romanuose, ypač kūrinyje „Stepas Vulfas", kur tyrinėjo individualų kelią link savęs pažinimo ir vidinio harmonijos. Nors Hesė laimėjo Nobelio premijos literatūrai 1946 metais, jo idėjos apie empatiją ir žmogaus psichologijos supratimą tapo dar svarbesnės tik po jo mirties, kai pasaulis pradėjo ginčytis dėl moralės ir žmonės orientuotų vertybių.